Susidvejinusi asmenybė virto mirtinais spąstais
Įstatymų spragos trukdo gelbėti dėl psichikos sutrikimų kenčiančius žmones
Šelpia litais ir duona
Po miestą vaikšto leisgyvis iš bado įvairių ligų kamuojamas žmogus. 51 metų R.J. (pavardė autorei žinoma — R.M.) vilki pažįstamų suaukotais drabužiais, avi per dideliais, virvele surištais batais. Vienintelės jo pajamos — keletas litų, kuriuos įbruka apgailėtinos jo būklės sugraudinti pažįstami.
Savo geradariams vyriškis atsidėkoja grybais, kurių prirenka parkuose.
Regis, bent minimalią socialinę pagalbą — maistą, pastogę, būtiniausią gydymą, socialinę išmoką vyriškis turėtų gauti: socialinės paramos tinklas labiausiai pažeidžiamai gyventojų grupei išplėtotas pakankamai. Bet dėl prastos sveikatos jis nesugeba priimti net teisėtai priklausančios paramos, o tuos, kurie norėtų jam padėti, varžo įstatymai.
Prašo ambasadorių pagalbos
Esmė ta, jog R.J. nepripažįsta esąs tuo, kas buvo nuo gimimo — senuosius dokumentus su asmeniniais duomenimis jis sunaikino, o naujų neturi.
Į Migracijos departamentą prie LR vidaus reikalų ministerijos, įvarių šalių ambasadas lietuvių ir anglų kalbomis plaukia įmantriais, su daugybe nelietuviškos rašybos raidžių vardais ir pavardėmis pasirašyti pagalbos prašymai.
Juos pasirašęs asmuo prašo padėti jam grįžti į gimtinę Ameriką, kurios pilietis jis esąs, kadangi prieš trejus metus pavogti jo dokumentai. Prašymuose krinta į akis sudėtingos raidžių ir skaičių kombinacijos, keisti netikslumai, fantastiški autobiografijos vingiai.
Šiuos raštus iš septynių žodžių sudaryta pavarde pasirašąs asmuo — kaunietis, Migracijos skyriaus pareigūnų kompiuterinėje duomenų bazėje figūruojantis paprastu lietuvišku vardu ir pavarde. Tačiau jis tvirtina esąs visiškai kitas žmogus.
Notarams įtarimų nekilo
Keista, tačiau kai kurie teisininkai ir valdininkai patikėjo, jog  gali egzistuoti žmogus pavarde Aredjardd Arddja bei Aredjards Rimantas Ddjoaa Adfradjardo Arddjaa Djahhahaharalddo — Djahharalda Amarratu Quamaarrattu Quatahhu.
Prieš penketą metų keistojo lankytojo pasakojimas taip paveikė valdininkę, jog pašnekovui su fantastiška pavarde ji išrašė invalido pažymėjimą, kuriame, kaip vėliau paaiškėjo, teisingas buvo tik vienas asmens duomuo. Kai kurie valdininkai mano, kad pažymėjimas — klastotė.
Bet remdamasi šiuo pažymėjimu, prieš trejus metus Pasvalio notarė patvirtino įgaliojimą, kuriuo viena 70 —metė šio miestelio gyventoja trims metams vyriškiui suteikė teisę atstovauti jai teismuose, įstaigose vesti savo nuožiūra visas civilines bylas, už ją pasirašyti.
Dar po metų jau Kauno miesto notarė patvirtino piliečio parašo tikrumą — žinoma, naująja pavarde. Nė viena notarė iš generolo St. Raštinkio palikuonimi prisistatančio asmens nesusiprato pareikalauti paso.
"Antspaudas uždėtas ant prašymo gauti asmens taptybės kortelę, tad logiška, jog kito dokumento nei invalido pažymėjimas žmogus pateikti negalėjo", — prisiminė 12 —ojo notarų biuro notarė Danutė Valaitienė.
Keista, sudėtingos rašybos pavardė patraukė notarės dėmesį. Bet neveiksnių žmonių sąraše šio asmens nebuvo. Teisininkė pabrėžė, jog tai tėra patvirtinimas, kad šio asmens toks parašas.
Neteko pragyvenimo šaltinio
Naująja sudėtinga pavarde vyriškis visur prisistato, kreipiasi į aukščiausius šalies pareigūnus jau keletą metų. Asmens tapatybę patvirtinanačio dokumento jis neturi.
Pastaruosius penkerius metus vyriškis gyveno iš "Sodros" invalidumo išmokų. Prieš keletą mėnesių jų mokėjimas nutrūko: pacientui reikia pristatyti naują medicininę pažymą apie sveikatos būklę. Pasikeitus neįgalumo ir darbingumo nustatymo tvarkai, tokia pažyma išduodama tik asmens dokumentą pristačiusiam pacientui.
Įvairių įsisenėjusių ligų kamuojamas vyriškis liko be vienintelio pragyvenimo šaltinio. Tačiau kreiptis dėl asmens dokumento išdavimo atsisako: jis įsitikinęs, jog nėra tas žmogus, kuriuo laikomas.
Įtaria sunkią ligą
Senyvam kauniečiui bent šiaip taip atremti gresiantį badą ir išsekimą padeda bendraamžių kauniečių pora, šelpianti jį iš savo išteklių.
Vytautas D.(pavardė autorei žinoma — R.M.) prisipažino tapatybę pakeitusiam pažįstamam pagelbėjęs ir kitaip: iš savo fakso aparato siuntęs šio rašytus raštus ir dėl jų turinio susilaukęs griežtos adresatų reakcijos.
Savo pažįstamam sutuoktiniai jau nebe pirmi metai įtaria sunkų psichikos sutrikimą, tačiau niekaip negali jo įkalbėti dėl to kreiptis į medikus. Jie apgailestavo esantys priversti tik stebėti, kaip pažinotas žmogus grimzta į vis tirštėjančią dvasinę sutemą, kaip, blaškoma pramanytos biografijos įvykių, nyksta jo asmenybė, keičiasi emocijos, dažnėja keistų kliedesių.
Tačiau artimi pažįstami šiam žmogui padėti beveik niekuo negali. Kreiptis, kad būtų išduotas asmens dokumentas senąja pavarde, vyriškis kategoriškai atsisako. Psichikos ligoniu R.J. oficialiai nėra pripažintas.
Trukdo netobuli įstatymai
Apie keisto ir liūdno likimo savo pažįstamą Vytautas D.pasakojo žinąs nedaug, o ir iš tų pačių žinių — nebe visos patikimos. Egzotišku vardu ir pavarde prisistatąs asmuo prieš keliolika metų dirbo lakūnu mechaniku, kažkada turėjo namus, šeimą ir galbūt vaikų.
Dabar nebeturi nieko: žmona seniai paliko, nakvoja pas kažkokią Aleksoto močiutę sandėliuke, vasarą dažniausiai glaudžiasi Ažuolyne. Apie vaikus pats pasakoja, jog jie esą Amerikoje, vienas jų žuvo. Kai kurių žinių net nėra kaip patikrinti.
Vyras su žmona pasakojo kone atmintinai išmokę Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą. Jie žino, jog kol medikai nediagnozavo ligos, kol pats žmogus neišreiškė sutikimo, priverstinai jį gydyti galima tik vienu atveju — kai jis tampa pavojingas sau arba kitiems.
Ne kažin kuo gali padėti ir valdininkai bei pareigūnai: juos varžo Asmens duomenų apsaugos įstatymas, draudžiantis duomenis apie asmenį teikti pašaliniams žmonėms. Tad pabandęs pagelbėti pažįstamam, kad šiam bent būtų atnaujintas teisėtai priklausantis invalidumo išmokų mokėjimas, Vytautas D. daug kur atsimušė kaip į sieną.
Kompromisams atėjo galas
Nerimastingų akių, skubrių judesių greitakalbis vyriškis sugeba patraukti dėmesį, moka įdomiai ir įtaigiai pasakoti: žeria įtakingų asmenų pavardes, su savo biografijos vingiais gretina politinius pasaulio įvykius, rodo pluoštus dokumentų.
"Ką daryti tokiu atveju, jei žmogus nebesuvokia savo padėties rimtumo, nesugeba pasirūpinti savimi ir balansuoja ant mirties nuo bado ir išsekimo ribos?", — retoriškai teiravosi pašnekovas.
Vis dėlto prieš dvejus metus jam pavyko šiaip taip įtikinti vyriškio likimą sprendžiančius valdininkus kuriam laikui net ir be asmens dokumento tęsti neįgalumo išmokos mokėjimą. Tačiau įstatymų pasikeitimai kompromisams padarė galą.
Be dokumentų nėra žmogaus 
"Sodros" Kauno skyriaus darbuotojos teigė, jog kol asmuo nepristatė medicininės pažymos, mokėti jam riboto darbingumo arba neįgalumo išmokas nėra pagrindo. Kokios nors kitokios pagalbos įstaigos darbuotojos suteikti negali, o ir pats žmogus į jas nesikreipė.
Migracijos skyriaus darbuotojai teigė, jog šis pilietis gali kreiptis dėl prarasto asmens tapatybę patvirtinančio dokumento, ir jis bus išduotas, prieš tai patikrinus, ar tikrai tai yra tas pats asmuo.
"Įvedus kompiuterizuotą apskaitą, be asmens dokumento šis asmuo pas mus tarsi ir neegzistuoja. O juk susitvarkyti asmens dokumentus mūsų šalyje — tikrai ne problema", — pastebėjo šį atvejį gerai atsimenantis Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno 1 —ojo teritorinio padalinio vedėjas Robertas Šmidtas.
Valdininkai siūlė vienintelį būdą — įtikinėjimą. Socialiniai darbuotojai, psichologas, galų gale, vyriškio pažįstami turėtų bandyti patarti, nukreipti, geruoju įtikinti vyriškį pasirūpinti savo asmens dokumentais, jį palydėti iki reikiamos įstaigos.
Gali padėti tik pats sau
Autorės kalbinta Žiegždrių psichiatrinės ligoninės vadovė Valdonė  Matonienė taip pat pabrėžė, jog žmogui, kuris įtariamas sergantis  psichikos liga ir neturi artimųjų, padėti gali socialinės tarnybos. Bet  tai įmanoma padaryti tik tuo atveju, jei žmogų pavyks įtikinti gydytis  savanoriškai. 
Psichiatrė taip pat paaiškino, kad žmogus, tapatinantis save su kitu  asmeniu ir įsikalęs į galvą fantastišką biografiją, nebūtinai  šizofrenikas. Tai gali būti daugybės psichikos sutrikimų, taip pat ir  asmenybės susidvejinimo, požymis. Diagnozę galima nustatyti tik po  išsamių tyrimų ir stebėjimų. 
Jeigu būtų artimieji, jie bent galėtų kreiptis dėl ligonio pripažinimo  neveiksniu. O šis žmogus gyvena visiškai vienas. Neveiksniu jį gali  pripažinti tik teismas. Tačiau nėra kam jį inicijuoti. 
Laisvė — kelias į žūtį
Valstybinio psichikos sveikatos centro direktoriaus pavaduotojas  Mindaugas Rusteika pabrėžė, jog psichikos sveikatos priežiūros  įstatymas teisę spręsti, gydytis ar ne, palieka pačiam žmogui. Jei jis  nepavojingas nei sau, nei kitiems, niekas jo neleis gydyti prievarta.
Tad kol tai veiksnus žmogus, neadekvati reakcija, kiti nesveiki  pasireiškimai — dar ne pagrindas taikyti kokią nors prievartą. 
"Yra nemažai žmonių, atmetančių socialinę pagalbą. Tai — jų teisė, ir  ją turime gerbti", — sakė pavaduotojas. 
Paradoksalu, tačiau R.J.pasirinkimo laisvė reiškia neišvengiamą žūtį.  Ką jau ką, o teisę į mirtį psichikos sutrikimų gydymą reglamentuojantys  įstatymai užtikrina. 
Rasa Masiokaitė
Straipsnis buvo spausdintas "Lietuvos ryto" priede "Laikinoji sostinė".